Žmonės prisideda prie didžiausių ekologinių vandenynų problemų.

Vandenynus naikinanti žmonių veikla

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Straipsnio autorės: Ugnė Birmanaitė ir Miglė Krasauskaitė

Žmonių veikla kenkia ekosistemoms visame pasaulyje – nuo ašigalio iki ašigalio, nuo aukščiausių kalnų iki vandenyno gelmių. Toksiškų cheminių medžiagų galima rasti nepaliestuose miškuose ar net Arkties gyvūnų kraujyje. Šiukšlės vandenynų paviršiuje plūduriuoja už kelių kilometrų nuo sausumos, o žmonijos sukelta klimato kaita ir nesaikinga žvejyba sukelia išnykimo riziką begalei vandens gyvūnų. Yra žinoma, kad net ir per didelis triukšmas ar šviesa paveikia natūralius dėsningumus (miego ritmą ir pan.) ir sutrikdo įprastą gyvūnų gyvenimą. Kaip konkrečiai žmonių veikla prisideda prie šių globalinių problemų?

Žmonių veiklos keliamos problemos vandenynų rūšims

Maisto pramonė visais laikais buvo svarbus sektorius, nes žmonėms paprasčiausiai reikia valgyti. Nepaisant to, intensyvi rekreacinė ir komercinė žvejyba sumažino daugelio žuvų populiacijas, nes peržvejojimas (perteklinė žvejyba) vyksta visame pasaulyje. Moderni industrinė žvejyba aprūpina žuvimi prekybos centrus, tačiau kokią kainą už tai sumoka gamta? Ūdos (ilgos virvės, nusagstytos meškerėmis) su šimtais kabliukų arba tinklais sugauna didelį žuvų ir kitų rūšių – jūrų paukščių, vėžlių ir delfinų – kiekį. Laimikis traukiamas į laivus, kuriuose įrengti greito užšaldymo ir perdirbimo įrenginiai. Visos šios technologijos leidžia gaudyti žuvis didesniame gylyje, vis labiau nutolus nuo jūros kranto. Kadangi žvejybos atstumas ir gylis išsiplėtė, dėl to padidėjo ir žvejojamų rūšių įvairovė. Be to, pastebėta, kad kai kurios rūšys yra ypač pažeidžiamos dėl peržvejojimo. Taigi, vartotojų maisto skonis ir tokių jūros gėrybių produktų prieinamumas gali turėti neigiamus padarinius. Pavyzdžiui, ryklio pelekų sriuba yra delikatesas Vietname ir Kinijoje: dėl to daugelis žvejų be pelekų palieka milijonus mirusių ryklių. Beveik 31% pasaulio žuvų populiacijų yra peržvejotos. Laukinės žuvys negali reprodukuotis taip greitai, kaip 7 milijardai žmonių gali jas suvalgyti, todėl reikia imtis griežtų priemonių.

Deguonies kiekio mažėjimas vandenynuose

Dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos vandenynuose mažėja deguonies kiekis, todėl kyla grėsmė daugeliui žuvų rūšių. Tokią išvadą padarė aplinkosaugos organizacija IUCN, atlikusi reikšmingiausią tokio pobūdžio tyrimą. Šiuo metu dėl mažo deguonies kiekio kenčia apie 700 vietų vandenyne, o 1960 m. tokių vietų buvo vos 45. Jau seniai žinoma, kad vandenynams grėsmę kelia iš ūkių ir pramonės įmonių patenkančios tokios medžiagos kaip azotas ir fosforas. Mažai kas pagalvojame, jog pesticidų ir trąšų naudojimas, kuris ūkiuose per daugelį metų išaugo 26 kartus (WWF), turi rimtų pasekmių aplinkai. Nesaikingas pesticidų ir trąšų naudojimas gali užteršti netoliese esančią žemę bei vandenį, o lyjant lietui, cheminės medžiagos gali būti nuplaunamos į šalia esančias upes. Pesticidai gali išnaikinti ir kitus organizmus: naudingus vabzdžius, dirvožemio bakterijas ir žuvis. Dėl šių pokyčių ir maistinių medžiagų pertekliaus ima sparčiai augti dumbliai (vyksta eutrofikacija), kurie vandenyje sumažina ištirpusio deguonies kiekį. Eutrofikacija – tai mirtinus toksinus gaminančių rūšių žydėjimas, kuris dėl savo išvaizdos vandenyje kartais vadinamas “raudonaisiais” arba “rudaisiais potvyniais”.

Deguonies kiekis gali sumažėti dėl klimato kaitos, kadangi išsiskiria vis daugiau CO2, kuris stiprina šiltnamio efektą: tada vandenynai sugeria daugiau šilumos. Mokslininkai apskaičiavo, kad 1960-2010 m. vandenynuose ištirpusių deguonies dujų kiekis sumažėjo 2%. Tai gali atrodyti nedaug, nes tai – pasaulinis vidurkis, tačiau kai kuriose atogrąžų vietovėse skaičius gali siekti net 40%. Nukritus deguonies kiekiui gyvūnai pradeda migruoti, tačiau žuvys, kurios negali plaukti ar plaukia per lėtai, uždūsta, tad net ir nedideli pokyčiai gali stipriai paveikti jūrinius gyvūnus.

Koralų balinimas

Žmonių vykdoma veikla stipriai veikia ir koralus. Koralai – jūrų bestuburiai, kurie paprastai gyvena kolonijomis, o šias sudaro atskiri polipai. Jie sudaro rifus, kurie išskiria kalcio karbonatą, svarbų ,,kieto” skeleto suformavimui. Pastaruoju metu koralai patiria balinimą – procesą, kai dėl pasikeitusių sąlygų (temperatūros, šviesos, cheminių medžiagų) simbiotinis dumblis, gyvenantis jų audiniuose, yra išstumiamas. Dėl to koralai tampa visiškai balti. Reikėtų paminėti, kad kai koralas išbąla – jis nėra miręs. Šis organizmas gali išgyventi, tačiau patiria didesnį stresą ir gali žūti. Greičiausiai visi per geografijos pamokas esame girdėję apie Didįjį barjerinį rifą Australijoje. Šis kolonijinių koralų statinys yra ilgiausias ir didžiausias pasaulyje. Kaip ir kiti rifai, jis patyrė masinį balinimo epizodą, todėl nuo 2016 m. daugiau negu pusė jame esančių organizmų yra išmirę. ,,National Geographic” duomenimis anksčiau stiprus regioninis balinimas vykdavo kas 27 metus, tačiau nuo 1980 m. vis procesas ėmė kartosis kas 6 metus. Net geriausiomis sąlygomis rifas gali atsigauti greičiausiai tik per  10 metų, tačiau ir to garantuoti nebeįmanoma.

Rūgštūs lietūs – ne tik sausumos, bet ir vandenyno problema 

Vandens cheminės sudėties pokyčiai – kita vizualiai nepastebima ir žmogaus veiklos sukeliama vandenynų problema. Kai atmosferoje esantis vanduo susimaišo su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, ypač su sieros dioksidu ir azoto oksidais, susidaro silpnai rūgštūs junginiai. Ūkininkavimas ir iškastinio kuro deginimas išskiria perteklinį šių medžiagų kiekį į atmosferą. Galų gale, tokie junginiai virsta azoto ir sieros rūgštimis. Dalis šių junginių pakliūna į pakrantes, taip patenka į vandenyną ir keičia jo cheminę sudėtį. Rūgštys mažina jūros vandens pH ir pasisavina iš jo karbonatų jonus, trukdo jūrų organizmams (jūrų ežiams, vėžiagyviams, koralams ir tam tikrų rūšių planktonui) panaudoti kalcio karbonatą kietiems išoriniams apvalkalams – egzoskeletams. Svarbu ir tai, jog šie organizmai yra būtinas maistas bei buveinės kitoms rūšims: jų išnykimas gali paveikti ištisas vandenynų ekosistemas ir mitybos grandines. Galiausiai žinoma, kad rūgštieji lietūs dažniausiai stebimi netoli pakrančių, kurios ir taip yra vienos iš labiausiai paveiktų ir pažeidžiamų vandenyno dalių: dėl jau minėtos taršos, pernelyg intensyvios žvejybos ir klimato kaitos.

Jūrose esantis plastikas ir jo poveikis

Galiausiai pasaulinį vandenyną stipriai veikia ir nuolat augantis plastiko kiekis. Atliekos į vandenynus patenka iš daugelio šaltinių: konteinerių, kurie nukrenta nuo laivų per audras, šiukšlių, kurios iš miestų gatvių ar sąvartynų yra nuplaunamos į upes, ir daug kitų. Įvairiausių srovių nešamos atliekos patenka į vandenyną ir jame gali išsisklaidyti ir išlikti ilgą laiko tarpą. Dalis šių medžiagų kaupiasi vandenynų sūkurių centruose, kur susidaro didžiulės šiukšlių dėmės. ,,Šiukšlių lopai” (angl. garbage patch) primena plūduriuojančias šiukšlių salas, tačiau paviršiuje yra matomas tik nedidelis jų kiekis. Šiose teritorijose yra ypač didelė laivų nuolaužų, šiukšlių ir mažų plastiko gabalėlių koncentracija. Dėl atmosferos poveikio šiukšlės suskyla į mažas daleles (mikroplastikus), kurias praryja net maži jūrų bestuburiai. Tokių atliekų susidarymo šaltinį atsekti yra labai sunku, o pašalinti iš atviro vandenyno aplinkos – beveik neįmanoma. Šios atliekos  vandenynuose  paskleidžia nuodingas chemines medžiagas, kenkia gyvūnams, o stambiosios šiukšlės gali užkliudyti ir suplėšyti koralus ar pražudyti įsipainiojusius gyvūnus. 

Išvados

Peržvejojimas, deguonies kiekio mažėjimas, koralų balinimas, rūgštūs lietūs ir plastikas – tik keletas problemų vandens ekosistemoje, kurias sukelia žmogus. Nesvarbu, kur gyventume, vandenynas turi įtakos mums visiems. Okeanas mus aprūpina pagrindiniais ištekliais: deguonimi, gėlu vandeniu ir maistu, todėl – svarbu atkurti ir apsaugoti šią ekosistemą. Nuolat didėjant žmonių populiacijai yra vis sunkiau rūpintis natūralia flora ir dar lengviau pamiršti, kad esame gamtos dalis, kuriai turi rūpėti tvari ateitis. 

Šaltiniai, norintiems pasidomėti apie tai plačiau:

Jambeck, Jenna R., et al. “Plastic waste inputs from land into the ocean.” Science 347.6223 (2015): 768-771.

Lebreton, L. et al. (2018) ‘Evidence that the Great Pacific Garbage Patch is rapidly accumulating plastic’, Scientific Reports. Nature Publishing Group, 8(1), p. 4666. doi: 10.1038/s41598-018-22939-w.

Van Cauwenberghe, L. et al. (2013) ‘Microplastic pollution in deep-sea sediments’, Environmental Pollution. Elsevier Ltd, 182, pp. 495–499. doi: 10.1016/j.envpol.2013.08.013.

Baselga, J. et al. (2011) ‘Europe and the century of biomedical discovery and implementation’, The Lancet, 377(9767), pp. 719–720. doi: 10.1016/S0140-6736(11)60180-3.

https://www.bbc.com/news/science-environment-50690995

https://www.iucn.org/theme/marine-and-polar/our-work/climate-change-and-oceans/ocean-deoxygenation

https://www.britannica.com/place/Great-Barrier-Reef

https://oceanservice.noaa.gov/facts/coral_bleach.html

https://www.nationalgeographic.com/magazine/article/explore-atlas-great-barrier-reef-coral-bleaching-map-climate-change

https://www.worldwildlife.org/threats/pollution

personalizuok naujienas. pasirink, kokioje srityje nori sužinoti daugiau:

c h e m i j a
b i o l o g i j a
f i z i k a

arba skaityk jas įprastu būdu.