ekocidas

Kas yra ekocidas ir kodėl reikalingas ekocido įstatymas?

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

­Terminas „ekocidas“ egzistuoja nuo 1970-ųjų, kai pirmą kartą buvo panaudotas Vašingtone vykusioje karo ir nacionalinės atsakomybės konferencijoje. Nuo aštuntojo dešimtmečio daugelis mokslininkų ir teisės mokslininkų pasisako už ekocido kriminalizavimą ir diskutuoja apie elementus, reikalingus tokio tarptautinio nusikaltimo įforminimui.

Ekocidas yra nusikaltimas ne tik prieš žmones, tačiau ir prieš pačią Žemę. Jis apima tiesioginę žalą, padarytą Žemės sausumoms, jūroms ir upių sistemoms. Pažeistose ekosistemose tiesiogiai daromas poveikis jų florai ir faunai. To rezultatas regimas ir klimato kaitoje. Ekocidas daro neigiamą poveikį itin plačiu mąstu. Žala ne visada yra padaroma tik aplinkai; ji gali būti tiek kultūrinė, tiek emocinė, giliai paveikianti bendruomenes, ypač kai gyvenimo būdas yra giliai ir (arba) praktiškai susijęs su paveiktąja ekosistema.

Kodėl mums reikia ekocido įstatymo?

Paprastai tariant, nėra jokio tarptautinio teisinio įpareigojimo rūpintis Žeme. Tai reiškia, kad įmonės, siekdamos pelno, gali naikinti aplinką ir bendruomenes be baimės dėl to, kad teks atsakyti už savo veiksmus. Galiojantys įstatymai pirmiausia tenkina akcininkų interesus – įmonės privalo maksimaliai padidinti pelną. Atskirose šalyse galioja vietiniai, nacionaliniai aplinkosaugos įstatymai ir kiti teisės aktai, tačiau jie dažnai pažeidžiami. Tokie pažeidimai neatsiejami nuo valsybės, kuri dažnai išduoda leidimus teršti. Kartais mes netgi pagerbiame atsakingus asmenis už jų indėlį į ekonomiką, nors po tuo slypi žala mūsų planetai.

Nėra jokios tvirtai veiksmingos pramonės, galinčios efektyviai patikrinti padarytą žalą. Mes normalizavome žalą aplinkai. Yra pavyzdžių, kurie iliustruoja tai, jog visame pasaulyje pramonė masiškai naikina aplinką:

Vienas pavyzdžių – Athabasca naftos smėlio (angl. Athabasca Oil Sands) projektas. Albertos naftos smėlio regione esantys tvenkiniai yra vienos didžiausių žmogaus sukurtų struktūrų Žemėje. Šie objektai – pakankamai dideli, kad juos būtų galima pamatyti iš kosmoso. Juose yra nuodingų sunkiųjų metalų ir angliavandenilių srutų, susidariusių dėl pramoninių procesų.
Kitas pavyzdys – Nikelio kasyklos arktinėje Švedijos dalyje. Jos nuodija senovės samių bendruomenės ganomas žemes ir kelia grėsmę jų išgyvenamumui.
Galų gale, visiems žinoma problema yra ir Amazonės miškų naikinimas. Amazonės miškai pagamina daugiau nei 20% viso pasaulio deguonies ir, nepaisant to, jie vis tiek kertami milžinišku mąstu – vienos futbolo aikštės greičiu kas sekundę.

Taigi, kas gali priversti tokiems projektams imtis tvarumo Žemės atžvilgiu? Nuo ekocidinės veiklos potencialiai gali išgelbėti tik įstatymas, pagal kurį ekologinis žudymas taptų nusikaltimu. Jo dėka baudžiamojo proceso link būtų patraukti ir įmonių vadovai bei jų bendrininkai – vyriausybių ministrai. Esame neatskiriamai susiję su Žeme – kiekvienas iš mūsų – jos dalis. Įstatymas prieš ekocidą sukurtų teisėtą pareigą rūpintis Žeme, o kartu ir savotišką teisinę gyvybės draudimo formą – ne tik aplinkai, bet ir bendruomenėms, ateities kartoms ir tolimesniam mūsų Žemės gyvavimui.

Kaip galima ekocidą įtvirtinti kaip tarptautinį nusikaltimą?

Pats procesas iš tikrųjų galėtų būti labai paprastas. 1998 metų Romos statutą (tai sutartis, kurios pagrindu buvo įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis teismas) reikia pakeisti įtraukiant ekocido nusikaltimą šalia kitų keturių tarptautinių nusikaltimų: genocido, nusikaltimų prieš žmoniją, karo nusikaltimų ir agresijos nusikaltimų.

Romos statuto pakeitimas reikalauja, kad vienos pasirašiusios valstybės vadovas siūlytų įtraukti ekocidą kaip nusikaltimą. Bet kuri valstybė narė, kad ir kokia maža, gali pasiūlyti pakeitimą, o praėjus trims mėnesiams jai reikalinga paprasta dalyvaujančių ir balsuojančių kitame posėdyje narių balsų dauguma. Priėmus tokį sprendimą, jo negalima vetuoti.

Iš tikrųjų, kai 1990 m. buvo įkurtas Tarptautinis baudžiamasis teismas, ekocidas buvo įtrauktas šalia genocido ir kitų minėtų nusikaltimų. Agresijos nusikaltimai buvo įvesti tik vėlesnių pataisų metu.

Jungtinėse Tautose įtraukti ekocidą pasiūlė Švedijos ministras pirmininkas Olofas Palme ir apie tai buvo diskutuojama jau 1990-aisiai. Neaišku kodėl, tačiau 1996 metais toks pasiūlymas buvo atmestas susitikime, vykusiame už uždarų durų. Vėliau pasirodė dokumentai, patvirtinantys, kad JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Nyderlandai dėjo dideles pastagas, kad ekocidas būtų pašalintas iš sąrašo.

Ekocidą paskelbti tarptautiniu nusikaltimu siekiama tam, kad būtų apsaugotos žmogaus teisės, kraštovaizdis ir biologinė įvairovė. Kaip ir minėjome, tai padėtų užkirsti kelią ir klimato kaitai. Tačiau ekocido oponentai tikina, kad toks įstatymas nusikaltėliais paverstų visą žmoniją.

personalizuok naujienas. pasirink, kokioje srityje nori sužinoti daugiau:

c h e m i j a
b i o l o g i j a
f i z i k a

arba skaityk jas įprastu būdu.