1_n4LXrabtBe1pQchvho5mTA

Dangaus kūnai, kuriuose ieškome gyvybės

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Prieš savaitę rašėme jums apie Veneros debesyse atrastas fosfino molekules, ir nors tai – visiems gyvybės ieškotojams aktualus atradimas, tačiau minėjome, kad vien jo gyvybei vargu ar pakaktų. Kokie dangaus kūnai yra perspektyviausi gyvybės paieškose?

Marsas

Ši planeta labai dažnai minima šalia atradimų, skelbiančių apie potencialius gyvybės ženklus už Žemės ribų. Visoje Saulės sistemoje Marsas yra vienas panašiausių į mūsų planetą. Marso paroje yra 24,5 valandos, jo polius dengia ledas, kuris bėgant metų laikams tai plečiasi, tai traukiasi. Be to, per daugelį metų praeityje Marso paviršių suformavo kažkada ten tyvuliavęs vanduo.

Kai pietiniame poliuje, po ledo sluoksniu, buvo aptiktas ežeras, bet radus metano (dar vienos molekulės, vieno iš populiariausių gyvybės ženklų) Marso atmosferoje, Marsas tapo tik dar įdomesniu kandidatu gyvybei. Metano kilmė Marse, kaip ir fosfino Veneroje, vis tik dar nėra aiški.

Mokslininkai jau seniai žinojo ir yra surinkę pakankamai įrodymų, kad raudonoji planeta kadaise turėjo daug palankesnes sąlygas. Šiandien Marso atmosfera yra labai plona ir sausa, o ją sudaro beveik vien anglies dioksidas. Dėl šios priežasties Marsas nėra apsaugotas nuo Saulės ir kosminės spinduliuotės. Daugiausia vilčių gyvybei Marse teiktų tai, jei jam išties pavyko po savo paviršiniais sluoksniais išlaikyti vandens atsargas.

Europa

Kaskart kalbėdami apie Europą turime paminėti, kad šįkart – tai ne žemynas, o Jupiterio mėnulis. Kartu su dar trim didesniais Jupiterio mėnuliais Europą 1610 m. atrado Galileo Galilėjus. Ji yra šiek tiek mažesnė už Žemės mėnulį ir skrieja maždaug per 670 000 km atstumu nuo dujų milžinės. Šį dangaus kūną nuolat tampo ir gniaužia Jupiterio ir kitų Galilėjaus mėnulių gravitaciniai laukai – tai procesas, vadinamas potvynišku prirakinimu (angl. tidal flexing)

Manoma, kad šis mėnulis yra geologiškai aktyvus dangaus kūnas (visai kaip Žemė), nes dėl stiprių potvynių ir atoslūgių jis įkaitina savo uolingą, metališką vidų ir palaiko jį dalinai išsilydžiusį.

Europa yra didžiulė vandeninio ledo platybė. Daugelis mokslininkų mano, kad po užšalusiu paviršiumi yra skysto vandens sluoksnis – pasaulinis vandenynas, kuriam užšąlti neleidžia karštis. Šis vandenynas gali tūnoti maždaug 100 kilometrų gylyje.

Kaip įrodyti, kad tokie vandens telkiniai egzistuoja? Vienas iš įrodymų yra geizeriai, išsiveržiantys per paviršiaus ledo įtrūkimus, silpnas magnetinis laukas ir chaotiškas reljefas paviršiuje, kurį galėjo deformuoti Europos gelmėse besisukančios vandenyno srovės. Šis ledinis skydas apsaugo požeminį vandenyną nuo didelio šalčio ir kosmoso vakuumo.

Yra manoma, jog šio vandenyno dugne galime rasti hidroterminių angų ir vandenyno dugno ugnikalnių. Dalis mokslininkų teigia, kad būtent tokiose vietose Žemėje kadaise išsivystė gyvybė.

Enceladas

Kaip ir Europa, Enceladas yra ledu padengtas mėnulis su požeminiu skysto vandens telkiniu. Enceladas skrieja aplink Saturną ir pirmą kartą atkreipė mokslininkų dėmesį tuomet, kai jame buvo užfiksuoti geizeriai.

Šios vandenyno srovės taip pat veržiasi iš didelių paviršiaus įtrūkimų ir, dėl silpno Encelado gravitacijos lauko, yra išpurškiamos į kosmosą. Tai akivaizdus požeminių skysto vandens atsargų įrodymas.

Šiuose geizeriuose buvo aptiktas ne tik vanduo, bet ir daugybė organinių molekulių bei, svarbiausia, smulkūs uolėtų silikatų dalelių grūdeliai, kurių gali būti tik tuo atveju, jei vandenyno požeminis vanduo fiziškai kontaktuoja su uolomis vandenyno dugne. Tam reikia ir mažiausiai mažiausiai 90˚C temperatūros. Šie aspektai – labai svarus įrodymas, kad vandenyno dugne yra hidroterminių angų, kurios yra tarsi lokalizuoti energijos šaltiniai, suteikiantys cheminius procesus, reikalingus gyvybei.

Titanas

Titanas yra didžiausias Saturno mėnulis ir vienintelis Saulės sistemos mėnulis, turintis tvirtą atmosferą. Joje yra tankus oranžinis sudėtingų organinių molekulių rūkas ir vietoje vandens apykaitos rato esantis metanas – egzistuoja ir sezoninės liūtys, sausi periodai ir paviršinės kopos.

Titano atmosferoje daugiausiai yra azoto, svarbaus cheminio elemento, reikalingo baltymams visose žinomose gyvybės formose. Tyrėjų stebėjimai nustatė skysto metano ir etano upes ir ežerus.

Be jų užsimenama ir apie kriovulkanų egzistavimą – objektų, turinčių į ugnikalnius panašių bruožų, kurie išskiria ne lavą, o skystą vandenį. Tai rodo, kad Titanas, kaip ir Europa bei Enceladas, turi požeminio skysto vandens rezervą.

Dėl tokio didelio atstumo nuo Saulės, Titano paviršiaus temperatūra yra šalta – net –180˚C, o tai yra tikrai per žema temperatūra skystam vandeniui. Tačiau cheminių medžiagų gausa Titane kelia minčių, kad jame gali egzistuoti gyvybės forma, kurios cheminiai procesai skiriasi nuo žemiškosios gyvybės.

personalizuok naujienas. pasirink, kokioje srityje nori sužinoti daugiau:

c h e m i j a
b i o l o g i j a
f i z i k a

arba skaityk jas įprastu būdu.